Pirmąją teksto dalį apie ne visad tikslingas pastangas prisidėti prie žemės resursų saugojimo sąmoningai renkantis tvariais pavadintus pirkinius rasite čia.
Rugsėjo 21 oji – trečiasis rugsėjo šeštadienis - paskelbta vandenynų pakrančių valymo diena, siekiant bent kiek apmažinti augančias plastiko šiukšlių salas ir pradėti saugoti milijonus plastiko gabalais ar jo mikrodalelėmis springstančių vandenų gyvūnų. Ką bendro tai turi su mūsų pirkinių krepšeliu?
Kol vandenynų valymo judėjimas džiaugiasi subūręs milijonus savanorių, tonomis renkančių ir rūšiuojančių pakrančių šiukšles, milijardai vartotojų, trumpai paliūdėję dėl plastikinių šiaudelių draudimo ir išdidžiai atsisakantys vienkartinių maišelių parduotuvėse, į savo spintas grūda milijonus tonų plastikinių drabužių, kurių dalies taip ir neapsivilks.
Taip, plastikinių. Tik jie pavadinti kitaip – poliesteris, akrilas, nailonas. Iš esmės tai tas pats plastikas, gaminamas iš žaliavinės naftos ir dažomas stipriais cheminiais dažais. Net 60 proc. visų šiuo metu gaminamų drabužių yra būtent plastikiniai. Pasigirsta mados gigantų balsų, kad poliesteris yra puikiai perdirbamas. Deja šiuo metu perdirbama tik vienas procentas visų poliesterio gaminių, o jei ši medžiaga maišoma su kitais pluoštais, perdirbimui jis nebetinka.
Pamažu randasi sąmoningų pirkėjų ir gamintojų, kurie nepasiduoda greitosios mados ir beprotiško vartojimo kerams, deja 2018 m. pasaulyje nupirkta 100 milijardų vienetų drabužių, dvigubai daugiau nei prieš 15 metų.
Sakysite, niekas drabužių į vandenyną nemėto. Ir nereikia. Prieš gerą dešimtmetį mokslininkai pradėjo kalbėti apie pavojų, pasitelkę tyrimus, jog 25 proc. žuvies, kurią sugauna prie JAV ir Azijos krantų, randama daugybė plastiko mikropluošto dalelių – iki 5-10 mm ilgio plaušelių. Prasidėjo pasaulinė antiplastiko kampanija. Daugiau nei trečdalis, 35 proc. šių dalelių atsirado dėl mūsų plastikinės aprangos. Kaskart skalbiant minkštą poliesterio švarkelį nuo jo nukrenta ir į vidaus vandenis patenka vidutiniškai 1,7 g plonyčių mikropluošto siūlelių, ne ilgesnių kaip 5-10 mm. Nuo akrilo drabužių dar daugiau. Šie plaušeliai byra net ir mums vaikštant, jie krinta ant žemės ir dūlės joje bent porą šimtų metų. Patekę į vandenynus plaušeliai tarsi magnetas sutraukia toksiškas medžiagas. Pirmiausia juos ryja planktonas, šiuos- smulkios žuvelės, jas - didesnės žuvys, ruoniai, pingvinai, dalis žuvų atsiduria ir mūsų lėkštėje. Nevaisingumas, vėžiniai susirgimai – tai pirmosios mokslininkų nustatytos gyvūnijos sveikatos problemos, sukeltos šios taršos. Vandenyne jos daugėja. Pernai net 75 proc. Šiaurės Atlanto vandenyse pagautų žuvų jau aptikta plastiko mikropluošto.
Taigi šiandien turime gan keistą požiūrį į mūsų aprangą. Antra pagal taršą pasaulio industrija – tekstilė, kurios didžioji dauguma gaminių yra plastikiniai – naikina ištisas ekosistemas, o vakariečiai pradeda raukytis, kad puikiai dirvožemyje suyrantys drabužiai – vilnoniai, šilkiniai, užpildyti plunksnomis ar pūkais, odiniai, kailiniai nėra etiški, nes juos gaminant išnaudojami gyvūnai!
Kai kurie pirkėjai mano, kad jiems pasisekė pigiai nupirkti pigių, bet etiškai pagamintų drabužių. Jei tai nėra dėvėtas gaminys, tokį įsitikinimą galima laikyti dar vienu vartojimo mitu. Ne per seniausiai buvo pasakojamas anekdotas: “Iš kur kinai žino, kokia spalva bus madinga kitą sezoną? Pagal savo upių vandenį, į kurį suteka tekstilės fabrikų atliekos… “ Dabar šį anekdotą labiau galima taikyti Bangladešui arba Etiopijai. Vienas iš galingiausių greitosios mados gigantų po skandalo dėl darbuotojų siuvyklose išnaudojimo paskelbė milžinišką akciją jog masiškai rūšiuos ir perdirbinės perdirbinės tekstilę, ir tuo pat metu kas kelias savaites išleidžia po naują kolekciją, skatindamas pirkėjus vartoti dar daugiau. Kur šioje istorijoje galima aptikti tvarumą ir etiką? Nebent reklaminiuose pranešimuose.
Beatodairiškai augant masiniams drabužių gamintojams Azijos šilko ūkiai, daugiausia šeimyniniai, pasmerkti nykti. Žymiausia pasaulyje gyvūnų teises ginanti organizacija PETA šilką paskelbė neetiška medžiaga, mat pagaminti pusę kilogramo natūralaus šilko reikia bent 5000 šilkverpio lėliukių kokonų, kurie sumetami į verdantį vandenį, kaitinami garais arba išdėliojami kaitrioje saulėje. Tačiau ūkio šeimininkai šilkverpio lervas sunaudoja maistui, vadinasi, tai beatliekinė gamyba, o šilkininkystės amatas, kuriuo daugiausia užsiima moterys, užtikrina sotesnį pragyvenimą šeimoms ir geresnį išsilavinimą vaikams. Sudėvėti šilko gaminiai suyra kaip kompostas, ne taip greitai kaip popierius, tačiau be pasekmių dirvožemiui. Pirmasis žmogaus pagamintas pluoštas XIX a. pab. buvo šilko pakaitalas - viskozė. Pagrindinė žaliava – iš medienos plaušų išgaunama celiuliozė. Kiek ši medžiaga etiška? Jos apdirbimui naudojami taršūs chemikalai, o pastaruoju metu vis plačiau kalbama apie viskozės indėlį į planetos miškų naikinimą.
Prieš porą metų PETA vadovė Ingrid Newkirk interviu “The Guardian” pasiūlė užmiršti kailį, nes tai nėra didžiulis sektorius, ir ėmė atakuoti įžimybes bei dizainerius su idėja: “Geriau eisiu nuoga(s) nei dėvėsiu vilną”. Pagrindinis motyvas – avių ūkiai neturi galimybių atsižvelgti į individualius kiekvienos avies poreikius, nes gyvūnai yra asmenybės, kaip ir mes.
Tuo tarpu tarptautinė Vilnos gamintojų asociacija deklaruoja, kad pagaminti 1 kg vilnos išmetama tik 1,8 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų, mažiausiai iš visų pluoštų, vilnoniai gaminiai ilgai dėvimi, puikiai perdirbami ir tinkami kompostavimui.
Daugiausia kontraversiškų nuomonių sulaukia natūralus kailis. Ne be gyvūnų gynėjų spaudimo fermose kailiniai gyvūnai šiuo metu laikomi pagal moksliškai patvirtintus gyvūnų gerovės standartus, o fermos nuolat tikrinamos nepriklausomų auditorių. Ūkiuose auginamiems žvėreliams sušeriamos žmogaus stalui netinkamos maisto atliekos, kurias tektų sudeginti. Audinės kailis gali būti dėvimas net tris dešimtmečius, nekart persiuvamas. Tai brangi medžiaga, todėl net smulkiausios atraižos panaudojamos aksesuarams gaminti, kuriuos gali įpirkti bet kas, arba prabangioms lovatiesiems, skirtoms žymių mados namų klientų interjerams. Visiškai sudėvėtas kailis puikiai suyra komposte, kaip ir kiti natūralūs pluoštai.
Paminėjome keletą galbūt netikėtų faktų apie pirkinius, kuriuos pirkdami manėte prisidedantys prie geresnio pasaulio. Kol savanoriai valo vandenynų pakrantes, galbūt verta atsisakyti dar vienos pigios suknelės, tausoti drabužius ir rečiau juos skalbti, pamėginti bent kiek pristabdyti tekstilės monstrą savo atsakingumu ir saiku.