Lietuvos audinių augintojai sparčiai vejasi pasaulyje lyderiaujančius danus

Renginys skirtas paminėti projekto „Audinių auginimo plėtra Lietuvoje", padėjusio pagrindus europinio lygio kailinių žvėrelių ūkių steigimui ir modernizacijai, penkiolikos metų sukaktį. Jo metu buvo galima pasidžiaugti ne tik užaugusiomis gamybos apimtimis, aukšta kailių produkcijos kokybe, aiškiais gyvūnų gerovės standartais, bet ir tobulėjančiu ūkininkų mąstymu. Šio sektoriaus atstovai niekada patyrę nuostolių neidavo prie Seimo piketuoti, o šiuo metu ieško sumanių sprendimų savo ūkių veiklos gerinimui, domisi mados naujovėmis ir akcentuoja solidarumo svarbą.

Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas dr. Česlovas Tallat-Kelpša pateikė duomenis, kaip Lietuvoje keitėsi auginamų audinių skaičius: nuo 50 000 audinių patelių 1993 m. iki daugiau nei 350 tūkst. 2015 m.  Kasmet augant žvėrelių skaičiui kartu kyla ir kokybės rodikliai. Michaelis Sonderupas priminė, kad kiekviename aukcione iš 40 vienetų atrinktų aukščiausios kokybės kailiukų (angliškai vadinamo “Top Lot”) bent keletas nuolat būna iš Lietuvos.  Jų kaina viršija vidutinę aukštos kokybės kailio kainą bent keletą kartų.

Audinės kailio kokybė skirstoma į šimtus kategorijų pagal spalvą, atspalvius, plauko ilgį ir tankumą (šiuo metu šviesesni ir trumpesnio plauko kainuoja brangiau), tad planuojant kiekvieno ūkio ateitį ir atrenkant gyvūnus veislei vyksta itin kruopštus analitinis darbas, pasitelkiant naujausias genetikos, gyvūnų fiziologijos žinias ir smulkią aukciono statistiką. Kol kas į šias tendencijas labiau „pataiko“ danai, tad konsultantas M.Sonderupas tiesmukai rodė, kokios spalvos ir plauko ilgio žvėreliai gali užtikrinti didesnes pajamas ateityje.  Specialisto teigimu, kiekvienas audines auginantis ūkininkas turi orientuotis į tris pagrindinius tikslus: gausesnes vadas, didesnius kailius ir aukštesnę kokybę. Jam antrino ir Č.Tallat-Kelpša: „Užauginti prastos ir geros kokybės kailį kainuoja praktiškai tiek pat, o pardavimo kaina skiriasi 30 proc.“

Nors šiuo metu vidutinė geros kokybės kailių kaina nesiekia jų užauginimo savikainos, labiausiai patyrę ir lietuvių, ir danų ūkininkai tvirtina, kad krizė – geriausias laikas žengti priekin kokybės prasme, sureguliuoti  išlaidas ir galbūt pigiau įsigyti naujos technikos ar geriausios veislės gyvūnų. Tai reiškia, kad kainai pasiekus aukštumas reikia atsidėti lėšų sunkesniems laikams ir nepaliaujamai siekti itin aukštos kokybės, nes tik tokie kailiai sunkmečiu gali būti parduoti pelningai. 

Kailinių žvėrių augintojo „stažas“ turėtų būti skaičiuojamas ne tik metais, bet ir išgyventų krizių skaičiumi. Labiausiai patyrę lietuviai jų yra ištvėrę po tris – keturias, danai – net po šešias, todėl į svyravimus žiūri kaip į natūralų ciklą, o ne kaip į pasaulio pabaigą.

Ūkininkai Finn Morthorst, Verner Bundesen, Jens Wistoft jau daugiau nei penkiolika metų bendradarbiaujantys su Lietuvos žvėrelių augintojais, dalijosi asmeninėmis krizių įveikimo patirtimis. Jens Wistoft paprastais žodžiais pateikė asmeninį LEAN aiškinimą (pasaulyje plačiai taikoma organizacijų valdymo strategija siekiant su mažiau pasiekti daugiau ir akcentuojant sukuriamos vertės klientui svarbą) ir pareiškė, kad geriausi jo kada nors sudaryti sandoriai ir sumaniausi sprendimai įvykdavo būtent krizės metu. Jis siūlo sąžiningai įvertinti savo pačių verslo istoriją, praeities klaidas ir kartu nustatyti aiškius ateities tikslus. „Mano atspirties taškas yra blogi sprendimai, priimti praeityje“,- teigia J. Wistoft. Visgi jokia strategja nepadės, jei nebus užtikrinama gyvūnų gerovė: „Pinigai ateina tik iš geros kokybės ir didelių kailių, tai reiškia, kad žvėreliai turi būti laikomi itin geromis sąlygomis”