Natūralus kailis XXI a. : iki šiol negirdėti pirkėjų lūkesčiai ir epocha po Karlo Lagerfeldo (I d.)

Panaši situacija Vakaruose klostėsi ir praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Aktorės ir podiumo karalienės viešai atsižadėjo „kruvinos“ prabangos, miestuose demonstracijas rengė pusnuogės aktyvistės, tačiau nuo 2000-ųjų metų iki šių dienų kailio paklausa pasaulyje išaugo beveik tris kartus. Net ir po drastiško kainų smukimo 2016 m. remiantis Jungtinių tautų Prekybos organizacijos pateikta statistika 2017 m. žaliavinio ir išdirbto kailio eksportas iš ES per metus paaugo daugiau nei penktadaliu ir pasiekė 750 mln eurų.

Per pastaruosius dvejus metus penkiolika žinomų mados namų garsiai paskelbė atsisakantys natūralaus kailio. 2019 m. vasarį mirė mados legenda Karlas Lagerfeldas, kartu su žymiausiais italų furrier FENDI pristatęs  paskutinę aukštosios mados kolekciją, gausiai puoštą natūraliu kailiu. Garsioji K.Lagerfeldo citata „Pasaulyje, kuris valgo mėsą, kalbos apie natūralaus kailio draudimą yra vaikiškos“ vėl prisiminta kartu su kitais kandžiais pasisakymais. Po kūrėjo mirties radikaliausios gyvūnų gynėjų organizacijos PETA vadovė Ingrid Newkirk išplatino pranešimą spaudai, kuriame pasidžiaugė jog egzotinė oda ir natūralus kailis nebebus trokštami ir išreiškė užuojautą savo „seno priešo mylimiesiems“. Tai buvo palydėta masiniu pasipiktinimu socialiniuose tinkluose.

Po kiekvienų mados namų pareiškimo apie natūralaus kailio atsisakymą kaskart nuaidi gyvūnų gynėjų ovacijos, o jų vadovai tikisi pasiekti geresnių verslo rezultatų tikėdamiesi, kad klientų tarpe atsiras daugiau tūkstantmečio kartos jaunuolių, kurie tiki, jog pirkdami gaminius, paženklintus „sąžiningos prekybos“ ženklu arba etiketėmis „ekologiška“ prisideda geresnio pasaulio kūrimo, žvelgdami į savo pirkinių krepšelius pasijaučia esą ne šiaip vartotojai, o nuveikę kažką gero.

Tyrimai rodo, jog 20-30 metų amžiaus jaunimas apsipirkinėja visai kitaip nei nueinanti kūdikių bumo karta. Jie neprisiriša prie vieno prekės ženklo visam gyvenimui, jie perka, nes nori išbandyti arba ką nors naujo, arba ką nors pritaikyto specialiai jų asmenybei išreikšti – nuo ypatingų ekologiškų sėlenų dribsnių pusryčiams iki niekam nežinomo gamintojo marškinėlių, papuošto užrašu su gilia mintim. Todėl pastarąjį dešimtmetį vien JAV 90 proc. žymiausių produktų prekės ženklų patyrė drastišką pardavimų smukimą, o stambiausi prabangos gamintojai vienu metu keitė kūrybos vadovus, siūlė karščiausius gatvės mados derinius ir kasdien kovoja dėl kiekvienos Instagram peržiūros ar „influencerio“ pagyrimo. Nieko nepadarysi – jaunimas nori daikto su istorija arba unikaliomis savybėmis, nebepakanka gražaus dizaino ar ypatingo patogumo.

Panašia logika vadovaujasi ir nauji rinkos žaidėjai. Natūralaus kailio gamintojai siūlo tikrai įdomius pasirinkimus. Pavyzdžiui, JAV kailinių aksesuarų startuolis Petit Mort Fur skelbia naudojantis tik keliuose žuvusių gyvūnų kailį. Kaip rašoma įmonės tinklalapyje, pakloti kelis šimtus ar tūkstantį dolerių už kailinę skraistę verta, nes tai ilgaamžis, šiltas ir ekologiškas daiktas, kuris visad bus madingas. JAV keliuose kasmet žūva apie 350 mln laukinių gyvūnų, tad kam švaistyti puikią žaliavą, jei meistro rankose ji virsta prabangiu mados kūriniu. Įmonė pasirūpina ir ekologiška gyvūno kūnelio utilizacija – jis panaudojamas biokurui.  Reportažus apie šią kompaniją publikavo didžiosios žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui CNN 

Ne mažiau įdomi ir berlyniečių Friendly Fur istorija. Kompanija skelbia naudojanti tik tų gyvūnų kailį, kurių skaičius reguliuojamas siekiant išsaugoti pusiausvyrą gamtoje. Jie pasisako prieš žvėrelių auginimą fermose ar medžioklę savo malonumui, bet kartu akcentuoja, kad natūralus kailis yra tvarus vartotojo pasirinkimas, nes tai ilgaamžė medžiaga, kuri nebedėvima puikiai suyra kartu su kompostu.

Panašią žinutę siunčia ir Portlande, JAV įkurta Eco-Luxury Fur LLC, kuri naudoja tik invazinių oposumų iš Naujosios Zelandijos, siaubiančių nuostabią salos gamtą, kailius. O štai japonų dizainerė Chie Imai, puošianti tekančios saulės šalies imperatoriškąją šeimą, viena iš pirmųjų pradėjo kurti mozaikas primenančius kailinius, o pamušalus siuva iš perdirbto jau dėvėto poliesterio.

Ypatingai įdomus Didžiosios Britanijos atvejis. Tai šalis, viena iš pirmųjų pasaulyje uždraudusi kailinių žvėrelių fermas. Tiesa, drausti nelabai buvo ką – šalyje veikė vos per dešimtį fermų, o ir gamtinės sąlygos auginti kanadines audines nėra pačios geriausios. Nepaisant šio draudimo, daugiausia kailio prekybos sistemoje sutiksite britų, o nauji mados namai, siūlantys natūralaus kailio drabužius ir aksesuarus kuriasi Jungtinės Karalystės didmiesčiuose. Londono „Luxylondon“ arba Mančesterio „Daymisfurry“ savo tinklalapiuose didžiuojasi prekiaujantys 100 proc. natūraliais gaminiais, o kailį perka tik iš Europos tiekėjų, kurie gali užtikrinti tiek gyvūnų gerovę, tiek ir draugiškumą aplinkai. Patys britai suaktyvėjusias gyvūnų teisių aktyvistų kampanijas aiškina tuo, jog šalyje gerokai išaugo kailio paklausa, per metus į Jungtinę Karalystę atkeliauja apie tūkstantį tonų natūralaus kailio, kurio vertė viršija pusę milijardo svarų sterlingų.  

Nuotrauka www.wearefur.com

Tęsinys II dalyje – apie naujausias politines tendencijas ir kailinių žvėrelių fermų draudimus, reikalavimus kailio tiekėjams ir naują kailinių drabužių ženklinimą