Poliesteris žiemą eskimų nesušildo

Įspūdingomis tatuiruotėmis veidą ir rankas papuošusi šešiasdešimtmetė teisininkė, verslininkė ir menininkė sako, kad jos simbolizuoja senąsias inuitų saulės ir vandens dievybes. „Jaučiame nuolatinį ryšį su gamta. Mūsų tradicijos neleidžia mums blogai kalbėti apie gamtą, gyvūnus ir kitus žmones. Inuitai vis dar širdies gilumoje tiki, kad žmogaus kūnas yra besvoris, visas sunkumas yra jo mintys. Ši filosofija mums padeda nukeliauti tūkstančius kilometrų sniegynais, tarsi būtume lengvos vėjo nešamos plunksnelės“,- ramiai dėsto Aaju Peter. Be to, teigia Aaju, inuitų bendruomenėse nėra hierarchijos – „Nemanome, kad kažkas yra vertesni žmonės už mus ar kad mes esame pranašesni už kitus pasaulio gyventojus. Viskuo dalijamės su kaimynais ir padedame vieni kitiems, antraip tokiomis atšiauriomis sąlygomis tiek tūkstantmečių nebūtume išgyvenę“, - paprastą žmogiškumo receptą atskleidė šiaurietė. Didelę savo laiko dalį A.Peter skiria projektams, kurie padeda perduoti tradicijas iš senų žmonių jaunimui, kad būtų išsaugota unikali eskimų kultūra.

Tradicinis Grenlandijoje ir Šiaurės Kanados salynuose gyvenančių inuitų užsiėmimas yra ruonių medžioklė. Sumedžiotas ruonis suvartojamas 100 proc.: mėsa, gausi geležies ir omega rūgščių, bei vidaus organai – maistui, kailis - drabužiams arba parduodamas ir gaunamos pajamos pragyvenimui, kaulai sušeriami šunims. Vienintelė „gamybinė atlieka“ yra ruonio šlapimo pūslė.

Manoma, kad geras inuitų medžiotojas gali sumedžioti po ruonį kasdien ar kas antrą dieną.  Aaju teigia ir pati esanti nebloga medžiotoja,  du iš trijų jos sūnų taip pat medžioja.  Nors gyvūnų gynėjai nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio ėmė smerkti šį tradicinį pragyvenimo būdą, tačiau Aaju ramiai primena, kad mažėjanti baltųjų meškų populiacija nebereguliuoja natūralaus ruonių skaičiaus, todėl itin išaugusios vien Grenlandijos ruonių kaimenės kasmet suėda daugiau nei 10 mln tonų žuvies, kurios ištekliai drastiškai nyksta. Be to, inuitų tėra tik 600 žmonių, o pakrantės ilgis driekiasi tūkstančius kilometrų, tad kalbos apie šios unikalios tautos neva daromą žalą gamtai, pasak Aaju, yra visiškas mitas. Tačiau dėl šių kaltinimų inuitų atstovė teigia niekada nesijautė įžeista, ji bet kokiomis aplinkybėmis maloniai bendrauja su visais sutiktais žmonėmis, todėl laikui bėgant aplink ją buriasi vis daugiau palaikančiųjų.

2010 m. Europos Sąjunga uždraudė importuoti ruonių kailius į ES, tačiau Grenlandijos inuitams pritaikė išimtį.  Deja, nors pikrti ruonių kailius iš inuitų vis dar legalu, atokiose Grenlandijos vietovėse vien ruonių medžiokle besiverčiančios nedidelės inuitų bendruomenės dėl šio sprendimo prarado savo pagrindinį pajamų šaltinį – ruonių medžiotojų pajamos smuko 80-90 proc., t.y. daugiau nei 50 mln eurų kasmet.

2013 m. gruodį Danija pristatė ataskaitą, įrodančią, kad ruonių medžioklė Grenlandijoje yra 100 proc. tvari ūkinė veikla, nekenkianti aplinkai. 

Inuitų moterys iš ruonio kailio nuo seno gamina drabužius ir kitą namų tekstilę, o šiuo metu populiarėja inuitų amatininkų pagaminti madingi ruonio kailio detalėmis puošti drabužiai, rankinės, batai ir kiti aksesuarai, prie kurių pritvirtinti užrašai „Įsigydami šį gaminį remiate atsakingą medžioklę ir draugišką aplinkai inuitų gyvenimo būdą“.  Žiemą, priklausomai nuo Grenlandijos vietovės, temperatūra nukrenta iki 25-40 laipsnių šalčio. Tokiu oru, kaip teigia A.Peter, tinka dėvėti tik natūralaus kailio drabužius.  „Poliesteris „šildo“ mus, nes sugeria mūsų kūno šilumą, o kailis, priešingai, padeda kūnui išsaugoti  savo natūralią šilumą pats jos nesugerdamas“,- sako moteris, didžiąją gyvenimo dalį praleidusi itin atšiauriomis sąlygomis.

A.Peter tikina, kad inuitai prekiauja kailiu ne tam, kad pralobtų, o tam, kad turėtų už ką nusipirkti būtiniausių prekių pragyvenimui. Žvelgiant į kuklius šių šiauriečių gyvenamuosius būstus, vėjų nugairintus veidus ir nuolat girdint nuoširdų juoką, negali netikėti jų žodžiais.