Britų nevyriausybinė organizacija WRAP, tirianti namų ūkių sukeliamą taršą, pateikia šokiruojančius skaičius apie šiuolaikinius vartojimo įpročius ir jų žalą aplinkai. Jai antrina vienos iš prestižinių Danijos dizaino mokyklos tyrėjai sakydami, kad laikai, kai be saiko perkame abejotinos kokybės trumpaamžius drabužius, pamažu trauksis į praeitį.
WRAP duomenimis, nusipirkę naują drabužį vidutiniškai juo puošiamės šešis kartus, vėliau dažniausiai išmetame. Be to, peržiūrėjus britų spintas, paaiškėja, kad jose sukrautų beveik trečdalio drabužių per pastaruosius metus niekas nebuvo apsirengęs. Atrodytų, nieko rimto, bet žiūrėti į tai kaip į žmogišką neapdairumą jau nebegalima, nes tekstilės pramonė yra viena iš labiausiai teršiančių ūkio šakų pasaulyje. Įsivaizduokite, vien Jungtinės Karalystės rinką kasmet papildo 1,14 mln tonų drabužių, kuriems pagaminti reikia maždaug 1,7 mln tonų žaliavų. Dalis jų sėkmingai dėvima, dalis nedėvimų atiduodama, perparduodama ar sudėvėjus perdirbama, tačiau kasmet apie 350 tūkst. tonų senų drabužių nugula sąvartynuose! O kur dar maždaug 600 tūkst. tonų gamyklinių tekstilės atliekų?
Nors šiandien, lyginant su visa žmonijos istorija, kaip niekad pigiai ir gausiai perkame naujus drabužius, bet Danijos Koldingo dizaino mokyklos mokslininkės Else Skjold ir Irene Alma Lønne (nuotraukoje) perspėja, kad masinės gamybos drabužiai, kurie turėtų tikti visiems, dažnai netinka praktiškai niekam, nebent galintiems pasigirti modelio figūra. Mados specialistės teigia, kad atėjo laikas permąstyti visos drabužių pramonės ryšį su aplinka, tvarumą. “Tvarumas, mūsų manymu, nėra vien tik aplinkosaugos klausimas, tai ir darni socialinė, ekonominė plėtra”, sako E. Skjold. “Šiandienos madoje vis dažniau kalbama apie kokybiškus individualiai pasiūtus drabužius, kuriuos galima pertaisyti, tarkim, priaugus svorio ar nusibodus papuošti naujomis detalėmis. Tuomet ne tik mažėja šiukšlėmis virstančių drabužių, atsisakoma besaikio vartojimo, bet ir sukuriamos darbo vietos smulkiesiems verslininkams, amatininkams”,- teigia I. A. Lønne ir priduria: “Mes nekalbame apie tai, kad reikia grįžti į senus laikus, kuomet mūsų močiutės teturėjo dvi sukneles, kainuojančias po mėnesio atlyginimą, mes kuriame ateities požiūrį”.
Poliesterio šalininkai tvirtina, kad ši medžiaga gali būti perdirbama begalybę kartų, tačiau nutylima, kad tam būtinos sudėtingos sąlygos. Pirmiausia, poliesterio atliekas, taip pat ir sudėvėtus iš jo pagamintus drabužius reikia surinkti atskirai nuo kitų medžiagų. Vadinasi, drabužiai turi būti taip sukurti, kad būtų galima atskirti poliesterį nuo kitokios kilmės detalių, tarkim užtrauktukų, pamušalo ar kitų medžiagų. Taigi tikrovėje dėmėti ar suplyšę poliesterio drabužiai tiesiog išmetami į šiukšlyną.
Pasak Else Skjold ir Irene Alma Lønne, kailinių drabužių gamyba, taisymas ir persiuvimas labiausiai atitinka tvaraus drabužių dėvėjimo ir jų cirkuliacijos rinkoje principus. Pirmiausia, kailinių drabužių siuvimas ar aksesuarų gamyba yra praktiškai beatliekinė, sunaudojamos net smulkiausios atraižos. Ilgai dėvimi drabužiai gali būti pertaisomi, taip kuriamos darbo vietos siuvėjams, o išties vertingi apdarai gali būti nuomojami, skolinami išvengiant besaikio pirkimo ir vartojimo.
Mokslininkės atkreipia dėmesį į dar vieną drabužių dėvėjimo paradoksą: “Šiandien į kalnus kopiantys, slidinėjantys ekstremalaus sporto mėgėjai ar nuotykių ištroškę keliautojai, tikinantys, kad myli gamtą ir jaučia ryšį su ja, iš tiesų vilkėdami specialius sintetinius drabužius stipriai prisideda prie aplinkos taršos, todėl jiems turi būti pasiūlyti tvaraus vartojimo principus atitinkantys, pavyzdžiui, natūralaus kailio drabužiai”.